Gimimo vieta. Klaipėda.
Kelias į rankinį. Į rankinį atėjau gana atsitiktinai. Jau buvau išmėginęs daugelį sporto šakų: krepšinį, futbolą, tinklinį, dvirčių sportą. Kai buvau 5 klasėje, į mokyklą atėjo treneris Viktoras Šukšteris (dabartinis „Dragūno“ klubo vadovas) ir pakvietė lankyti rankinį, užsirašiau paskutinis.
Rankinio ugdymu tada Klaipėdoje užsiėmė Kompleksinė sporto mokykla, kurioje rankininkai sportuodavo iki 18 metų. Kai pradėjau lankyti rankinį, man buvo 12 metų, po metų treniruoti mūsų grupę perėmė treneris Jonas Žemaitaitis. 1987 metais pradėjau žaisti Klaipėdos „Maisto“ vyrų rankinio komandoje (treneris Vytautas Marozas).
Išsilavinimas. Aukštasis pedagoginis.
Pirmasis treniruotas klubas. „Dragūnas“.
„Dragūno“ sudėtyje nuo 1999 m. – klubo įkūrėjas ir vyr. treneris.
Iškovoti titulai. Kaip žaidėjas esu tapęs Lietuvos čempionu, Lietuvos jaunučių, jaunių pirmenybių prizininku, Didžiosios LRT taurės laimėtoju. Būdamas komandos treneriu penkis kartus laimėjau Lietuvos čempionatą, tris kartus iškovota LRT taurė, 2015 metais – Baltijos rankinio lygos Iššūkio taurė.
Patirtis rinktinėse, užsienio klubuose. Daugelio amžiaus grupių rinktinių treneris: kartu su Migliumi Astrausku dirbau su 1980 m. gimimo jaunių rinktine, buvau 1986 m. gimimo rinktinės vyr. treneris, su jais Atvirajame Europos čempionate Švedijoje užėmėme 6 vietą, tai kol kas pats aukščiausias lietuvių vaikinų rinktinių pasiekimas, taip pat ir 1988 m. gimusių vaikinų rinktinės treneris.
Nuo 2007 metų dirbu su Lietuvos vyrų nacionaline rankinio rinktine. Daugelį metų buvau antrasis treneris – dirbau su M. Astrausku, su Gintaru Savukynu. Nuo 2014 metų esu nacionalinės rinktinės vyr. treneris.
2013 metais išmėginau savo jėgas Zaporožės „ZTR“ (Ukraina) klube, laimėjome Ukrainos čempionato bronzą, bet tai klubui nebuvo sėkmingas sezonas, todėl po vieno sezono užsienyje grįžau prie „Dragūno“ vairo.
Pomėgiai. Laisvo laiko mažai lieka, kadangi rankinis man yra ne tik treniruotės ir varžybos, bet ir organizacinis darbas. Bet kai jo būna, patinka klausytis geros, kokybiškos muzikos – gali būti tiek sunkus rokas, tiek paprastos baladės, neturiu vieno mėgstamo muzikos stiliaus. Skaitau labai daug knygų, jos man – atsipalaidavimo priemonė. Knygas galiu skaityti ne vieną kartą, o jei siužetas stipriai užkabina, galiu knygą tiesiog praryti per kelias valandas. Vienas paskutinių kūrinių, palikusių didelį įspūdį – Stieg Larsson „Mergina su drakono tatuiruote“.
Žiemą labai mėgstu slidinėti kalnuose, gaila, kad tai galiu sau leisti gana retai. Mėgstu važinėtis dviračiu, keliauti. Ką norėčiau aplankyti? Rytų kraštus – link Indijos, Kinijos, Taivano. Keista, bet nors esu išmaišęs Europą, dar nesu buvęs Londone, Paryžiuje, Venecijoje… Turbūt todėl, kad, išskyrus Paryžių, tuose miestuose nėra rankinio, – šypsosi.
Treniravimo principai, kuriais vadovaujatės? Apie mano treniravimo principus geriausiai gali papasakoti žaidėjai. Nesu autokratas, bet nepavadinčiau savęs ir demokratu, greičiausiai – šių dviejų valdymo stilių mišinys. Man patinka, kai improvizuojama, patinka duoti žaidėjams laisvės, bet jei laisvė perauga į netvarką, tai jau veda iš kantrybės.
Svajonių klubas. Toks klubas, kuriame galėčiau dirbti tik treneriu, pasikviesti žaidėjus, kuriuos noriu matyti komandoje. Tokiu klubu tikrai gali būti ir „Dragūnas“.