Sužavėta šokio: žingsnelių moko ir drakoną

Jeigu durys link svajonės uždarytos, reikia ieškoti praviro lango. Atrodo, tokiu principu vadovaujasi klaipėdietė Lukrecija Šlevaitė, siekianti savo svajonės – šokti ir mokyti šokio žingsnelių kitus.

Neseniai dvidešimtą gimtadienį atšventusi šokių entuziastė juokiasi, kad ji gali likti nepavalgiusi, tačiau nė viena diena negali praeiti be šokių.

Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?

Šokti man patiko visą laiką. Tačiau tokia didelė aistra šokiui gimė, kai buvau penktoje klasėje. Tada pirmą kartą dalyvavau Europos linijinių šokių čempionate. Tada apėmė azartas, kad galima ir kažką laimėti. Pradėjau ieškoti savęs įvairiuose šokiuose, išbandžiau pramoginius, gatvės šokius, šiuolaikinį šokį, „show dance“. Apsistojau ties paskutine kategorija.

Šokau kolektyve, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nusprendžiau, kad reikia daryti ką nors naujo. Būdama 16 metų ekspromtu subūriau drauges į kolektyvą ir pradėjome šokti kaip palaikymo šokėjos per Klaipėdos rankinio klubo „Dragūnas“ rungtynes. Mūsų kolektyvui netrukus bus jau ketveri metai. Dalis pirmosios sudėties šokėjų išvažiavo mokytis. Yra 5 šokėjų branduolys, prie kurio kasmet prisijungia naujų merginų.

Kas yra tas „show dance“ šokis?

Šiame stiliuje yra įvairių dalykų. Gali būti ir gatvės šokio, ir meninės gimnastikos, aerobikos elementų. Galima neapsistoti ties vienu šokio stiliumi, ieškoti ir sukurti ką nors naujo. Šis stilius išsiskiria tuo, kad niekada negali nuspėti, kokį stilių panaudosi kitame šokyje, kaip pavyks interpretuoti judesius pagal muziką. Pavyzdžiui, gali būti greita muzika, o judesiai – lėti. Per „show dance“ pasakojama istorija. Vis dėlto per rungtynes, kai pertraukėlė yra vos minutės, stengiamės parodyti kuo daugiau to, ką mokame, kas gražu.

Iš pradžių šokome tik per rankinio rungtynes. Vėliau pradėjome pasirodyti ir moterų krepšinio komandos „Fortūna“, vyrų krepšinio komandos „Neptūnas-Akvaservis“ rungtynėse. Šiais metais buvo malonu pasirodyti Kazimiero Budrio šeimų krepšinio turnyre. Mums yra garbė, kad jau kelis kartus buvome pakviestos palaikyti Lietuvos rankinio vyrų rinktinę svarbiose rungtynėse Vilniuje ir Klaipėdoje. Ten yra visai kitokia atmosfera, į rinktinės rungtynes važiuojame kaip į didžiulę šventę.

Kartą buvo toks nesusipratimas. Į rankinio rinktinės rungtynes vyko šokti 12 šokėjų. Paruošėme šokį su medžiagos juostomis, kurios buvo rungtyniaujančių rinktinių vėliavų spalvų. Atrodo, repetavome, viską žinojome. Bet turiu tokį posakį, kad jeigu repeticija buvo gera, per rungtynes nutiks kažkas negero. Taip ir buvo. Mūsų repeticija buvo puiki, bet per rungtynes, kai mums reikėjo šokti, viską sumaišė arenos viduryje vėliavą laikę vaikai. Dėl vietos stokos šokėjos susidūrė, susipynė juostos. Tada, žinoma, pametėme ritmą, jaudulys padarė savo ir vietoj Lietuvos vėliavos išėjo kaspinas. Buvo tiesioginė transliacija, o operatoriai dar pasistengė iš arti parodyti mūsų veidus. Graužėme save, bet po kiek laiko pasižiūrėjusios į nuotraukas nusprendėme, kad tas kaspinas vis dėlto atrodo gražiai.

Sulaukiate kokios nors reakcijos iš sporto sirgalių?

Mūsų tikslas yra užvesti žiūrovus, kad jie norėtų ploti, palaikyti komandą, kad jiems sporto renginyje būtų nenuobodu. Norime, kad per pertraukėles žmonės išlįstų iš telefonų, iš socialinių tinklų. Sulaukiame ir gerų žodžių, ir blogų. Vieni šneka blogai iš pavydo, kitiems gal tiesiog nepatinka tokio tipo šokiai. Tačiau ne visiems viskas turi patikti. Gauname ir kritikos dėl kai kurių techninių dalykų, bet tokią kritiką mes mielai priimame, nes žmonės nori mums padėti, kad tobulėtume. Galbūt kartais tikrai nepastebime kokios nors klaidos. Na, o teigiami komentarai mus labai motyvuoja, norisi daryti dar daugiau, kalnus nuversti, kad tik būtų geresnis rezultatas.

Apskritai šokiai tavo gyvenime užima daug vietos?

Šokis man yra oras, vanduo ir maistas viename. Tikriausiai galėčiau šokti nuo ryto iki vakaro. Dažnai per šokius negaliu net ramiai miegoti. Būna, kad bandant užmigti apima milžiniškas noras šokti. Tada pasiimu ausines, įsijungiu muziką ir mintyse kuriu šokius. Taip yra atsiradęs ne vienas kolektyvo šokis. Būna, kad šokius ir sapnuoju.

Manęs mama niekada nestabdė, palaikė mano norą šokti ir padėjo kuo galėdama. Šokiams vis dėlto reikia nemažai pinigų – kainuoja apranga, avalynė ir taip toliau, todėl labai anksti pradėjau dirbti. Pirmas mano darbas buvo reklaminių skrajučių nešiojimas. Esu mamai labai dėkinga, nes jos dėka anksti išmokau būti savarankiška.

Ar šeimoje yra daugiau šokiais „užsikrėtusių“ žmonių?

Mano senelis buvo labai talentingas žmogus. Būdamas jaunas šoko ansamblyje Šiauliuose, taip pat grojo, labai gražiai piešė. Dabar kolektyve kartu šoka mano sesė Adelita.

Laikai save perfekcioniste?

Stengiuosi išsikelti tikslus, kurie būtų įgyvendinami, bet visada noriu geriausio rezultato.

Iš pirmo žvilgsnio žmonės gali pagalvoti, kad esu rami, paprasta mergina. Bet iš tiesų esu labai užsispyrusi, turiu ugningą, tvirtą charakterį, kurį rodyti pradėjau dar vaikystėje. Mane mama anksti išleido į darželį, kai buvau dvejų metų. Buvau nusprendusi, kad nedarysiu to, ko nenoriu – nevalgysiu, nesirengsiu, nemiegosiu, nieko neprisileisdavau. Buvau pašalinta iš darželio (juokiasi. – Aut. past.). Metus praleidau kaime pas močiutę. Ten irgi kovojau, bet greitai močiutė tapo geriausia drauge. Mama iki šiol sako, kad buvau sunkus vaikas. Bet kadangi esu vidurinis vaikas, sakau, kad esu aukso viduriukas.

Kas tave motyvuoja?

Mano kolektyvas. Su merginomis smagu dirbti. Mes viena kitą jaučiame, suprantame. Žinoma, viskas nėra vien tik puiku, būna ir prastesnių dienų. Kartais, kai norisi tiesiog pabendrauti, atsigerti kavos, arbatos, pasikalbėti ne tik apie šokius, pabėgti nuo rutinos, pasidarome „tortuko treniruotę„.

Ar turi kokį nors autoritetą šokių srityje?

Kalbant apie palaikymo komandą, mane labai žavi Čikagos „Bulls“ ir Bruklino „Nets“ krepšinio komandų palaikymo šokėjų kolektyvai. Man patinka, kaip jos dirba, nes tai iš tiesų yra darbas – jos daug sportuoja, treniruojasi, šoka, dalyvauja seminaruose ir taip toliau.

Galbūt skambės keistai, bet apskritai savo autoritetu galėčiau įvardinti kolektyvą „Todes“. Žiūrėdama jų pasirodymus varvinu seilę. Tie žmonės mėgaujasi tuo, ką daro. Taip, jie daro ir klaidų, bet jie mėgaujasi savo veikla. Mane užkrečia tokia energija, sakau sau, kad aš irgi taip galiu.

KOLEKTYVAS. „Mūsų tikslas yra užvesti žiūrovus, kad jie norėtų ploti, palaikyti komandą, kad jiems sporto renginyje būtų nenuobodu. Norime, kad per pertraukėles žmonės išlįstų iš telefonų, iš socialinių tinklų„, – teigia palaikymo šokėjų kolektyvo vadovė (pirma iš kairės). Asmeninio albumo nuotr.

„Ne visi gimsta būti gydytojais“

Šokis tau toks svarbus, tačiau studijuoji ne choreografiją. Kaip susiklostė tokia situacija?

Mano šeima nėra iš tų, kurios gali išleisti vaikus studijuoti menų. Pasirinkau alternatyvą – stoti į ikimokyklinės pedagogikos studijas, kad galėčiau dirbti su vaikais. Turint įkvėpimo, idėjų, galima tobulėti vykstant į seminarus, domintis naujovėmis. Manau, kad yra daug žmonių, kurie negali siekti svajonių profesijos dėl finansinių dalykų. Reikia pripažinti, kad ne visi gimsta būti gydytojais, inžinieriais. Yra ir menininkų, tačiau juk jų taip pat reikia. Kažkodėl Lietuvoje yra tendencija, kad viskas, kas susiję su menais, yra brangu. Užsienyje, nors tai ir brangu, bet yra įkandama, yra lengvatų. Mano nuomone, dar vienas trūkumas yra tai, kad studijuojant ugdomas šokėjas, o ne mokytojas. Mano supratimu, studijuojant stiprėji, tobulėji kaip šokėjas, bet nėra lyderystės. Tapti vadovu, išmokti išaiškinti šokio pagrindus kitiems – tai yra menas, nes ne visi yra sukurti būti vadovais, kai kuriems yra lemta būti tiesiog šokėjais, atlikėjais.

Kaip tau sekasi mokyti kitus?

Prieš maždaug mėnesį gavau pasiūlymą dirbti šokių studijoje „Rueda“, kuri ieškojo žmogaus, norinčio mokyti vaikus. Mokau dvi vaikų grupes, kurias pamažu ruošiu artėjančiam varžybų sezonui. Tačiau mano principas yra ne siekti aukštumų ar prizinių vietų, bet išmokyti vaikus mėgautis šokiu, kad jie, atėję į treniruotę, neturėtų blogų minčių. Svarbiausia, kad jie būtų laimingi, o kai laimingas vaikas, laimingi ir tėvai.

Vadovai pasiūlė pabandyti mokyti ir pramoginių šokių. Išsamiau susipažinau ir su teorija, ir su praktika, gavau „palaiminimą„, tad dirbu ir su moterų „solo latino“ grupe.

Taip pat pagalvojau, kad norėčiau Klaipėdoje populiarinti regetono šokio stilių. Jis yra populiarus užsienyje, bet Lietuvoje jo dar mažai. Mano tikslas buvo sudaryti programą, kuri tiktų ir jaunoms merginoms, ir rimtesnėms moterims. Šis stilius apima afrikietiškų šokių, Lotynų Amerikos šokių judesius, todėl šokant juda visas kūnas. Galbūt tai yra savotiška alternatyva zumbos užsiėmimams. Labai norėtųsi, kad moterys nebijotų, būtų drąsios ir parodytų, ką moka.

Ko gero, esi vienintelė šokių mokytoja Lietuvoje, kurios mokinys yra drakonas.

Taip! Viskas nutiko netikėtai. Mane įkvėpė pamatytas vaizdo įrašas, filmuotas Amerikoje. Per amerikietiško futbolo rungtynes palaikymo šokėjos šoko su talismanu meškinu. Pamačiusi tai pagalvojau, kad Lietuvoje to tikriausiai dar niekas nedarė. Kaip tik tuo metu rankinio klube atsirado talismanas Dragas, kurį reikėjo išjudinti. Pakankinome mūsų drakoną. Jam šokių pamokos nepatiko, bet paskui ėmė patikti. Žinoma, amerikiečių šokis buvo kur kas profesionalesnis, mūsų drakonui dar reikia patobulėti. Sunkiausia buvo susitarti su talismanu, nes skyrėsi nuomonės ir požiūris. Problemų buvo ir dėl žingsnelių, nes drakonui vis nesisekė jų skaičiuoti. Vis dėlto visko yra išmokstama. Tikiuosi, kad žiūrovams smagu žiūrėti bendrą šokį.

MOKYTOJA. Lukrecijai šokio žingsnelių tenka mokyti ir neįprastą asmenybę – Klaipėdos rankinio klubo „Dragūnas“ talismaną Dragą. Asmeninio albumo nuotr.

Daug žmonių sako, kad jiems neduotas gebėjimas šokti. Kaip jiems atrasti tą malonumą šokti?

Pirmiausia žmogų reikia nuraminti. Viskas yra išmokstama, tik reikia daug dirbti. Vienam gali užtekti mėnesio, kitam gali prireikti dvejų metų, bet tikslas yra pasiekiamas. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl viskas turi būti pritaikyta pagal jį. Galima pradėti nuo paprasčiausio trepsėjimo, nuo ritmo pajautimo. Kai žmogus pajaučia ritmą, jis jau jaučiasi tvirčiau. Galima pereiti prie žingsnelių, pridėti rankų judesius. Mokytis reikia pamažu, visko iškart nebūna. Visiems norėčiau palinkėti nebijoti bandyti ir galiausiai pajusti šokio malonumą.

Išvykti nenori

Tavo nuomone, šokis yra perspektyvi veikla?

Gaila, bet menai yra nuvertinami. Daug žmonių tikisi, kad jų vaikas nenorės būti menininku, nes įsivaizduojama, kad, jeigu norės kurti meną, jis neturės pinigų, dirbs nekvalifikuotą darbą ar panašiai. Manau, kad užsienyje galima pasiekti daugiau, nes ten yra kitoks požiūris į meną. Man labai patinka vokiečių požiūris, nes jie gerbia meno kūrėjus, skatina kultūros augimą. To labai trūksta Lietuvoje. Daug menininkų, norėdami pragyventi, yra priversti kūrybą nukelti į antrą planą, tai tampa tik papildoma veikla.

Tačiau Klaipėdoje yra nemažai stiprių choreografų, kuriančių būtent čia. Galbūt situacija nėra tokia jau bloga?

Visi tie choreografai yra be galo iniciatyvūs, jie labai stengiasi sudominti žmones šokiu ir menu apskritai. Manau, kad jiems gerai sekasi. Rodoma daug spektaklių, vyksta nemažai atvirų pamokų, seminarų. Aktyvūs kūrėjai kovoja už meną, kad jis išliktų. Tai parodo ir neseniai vykusi akcija prie buvusio policijos komisariato.

Nesvarstei išvykti iš Klaipėdos ir ieškoti galimybių kitur?

Ne, nes man Klaipėda yra pats geriausias miestas. Čia yra viskas – jūra, pažįstami žmonės, gražios vietos, įvairi veikla. Čia yra ką veikti, todėl niekur neišvykau ir nenoriu išvykti.

„Vakarų ekspresas“