Arvydas Bučius: „Sakiau, kad mūsų rankos nesudrebės“

Klaipėdos rankinio klubo „Dragūnas“ žaidėjas Arvydas Bučius šiemet tapo vieninteliu komandos sportininku, 7 kartus iškovojusiu čempiono titulą. Taip pat šiemet sueina 10 metų, kai 5 numeriu pažymėtus marškinėlius vilkintis Arvydas yra „Dragūno“ klubo žaidėjas, be to, jau keletą sezonų jis yra ir komandos kapitonas. Tad jis prieš kiekvienas rungtynes privalo įkvėpti komandos draugus kovai, o ne rungtynių metu – užtikrinti, kad ekipos viduje būtų gera atmosfera.

Apie tai ir dar daugiau – pokalbis su „Dragūno“ kapitonu, šiandien, liepos 7-ąją, švenčiančiu savo gimtadienį.

Arvydai, esi vienintelis žaidėjas, su „Dragūnu“ 7 kartus tapęs čempionu. Ar pameni patį pirmą titulą? Kaip skyrėsi emocijos tapus čempionu pirmą ir septintą kartą?

Kai čempionais tapome pirmą kartą, buvau traumuotas, tad prie pergalės tiesiogiai neprisidėjau, palaikiau komandos draugus iš tribūnos. Manau, kad tuomet man buvo daug sunkiau stebėti žaidimą iš šono nei būti kartu aikštelėje. Kitą sezoną jau žaidžiau. Tai buvo seniai, sunku atsiminti, bet kaskart tapti čempionu yra naujas potyris. Žinoma, pirmieji kartai labiausiai įsimena.

Kartais sirgaliai pajuokauja, kad „Dragūnas“ vis laimi ir laimi, esą jokia čia naujiena. Ar patys dar nesate įpratę prie čempionų vardų?

Kasmet mus palieka ne vienas ir ne du žaidėjai, ateina kiti, nauja karta, kuri būna ištroškusi pergalių ir titulų. Galbūt praėjusiais metais, kai turėjome tenkintis sidabro medaliais, jaunoji karta tiek neprisidėjo, tačiau šiemet parodėme, kad tas noras nugalėti niekur nedingo. Ateina nauji žaidėjai, kurių noras užpildyti buvusių dragūniečių vietas ir siekti laimėjimų tik auga.

2016 metais finale teko nusileisti Alytaus komandai ir auksinė serija nutrūko, bet šiemet vėl iškovojote titulą. Kaip atsitiesėte po skaudaus pralaimėjimo? Ar reikėjo kaip nors psichologiškai ruoštis prieš šių metų finalą?

Kažkokio specialaus psichologinio pasiruošimo kaip ir nebuvo. Tarp sezonų iš komandos išėjo keletas žaidėjų, didesnio papildymo kaip ir nebuvo. Žinoma, sezono pradžioje buvo įvairių minčių – kelinti baigsime sezoną, ar bent pasieksime ketvirtą ar penktą vietą… Buvo įvairių kalbų, tačiau sezono eigoje daug dirbome, pagavome savo žaidimo ritmą, matome to darbo vaisius.

Pernai „Dragūnas“ pralaimėjo lemtingas rungtynes namų aikštelėje. Šiemet, atrodė, kad viskas klostosi taip, kaip pernai. Ką sakei žaidėjams prieš išeinant į aikštelę, kad juos įkvėptum kovai?

Sakiau, kad į Alytų tikrai nebevažiuosime, kad neturime apie tai net galvoti, kad privalome laimėti, ypač, kad į trečiąsias finalo rungtynes atėjo tiek daug mus palaikančių žmonių. Sakiau, kad mūsų rankos nesudrebės.

Matai, kaip keičiasi komanda, ateina vis jaunesni žaidėjai. Kas padeda skirtingoms kartoms susivienyti, susižaisti?

Aš padedu, – juokiasi. Jeigu atvirai, nuo pirmų metų „Dragūne“, nors ir buvo kitokie pavadinimai, komanda buvo labai darni, visi bendraudavome tiek treniruotėse, aikštelėje, tiek už jos ribų. Galbūt tą bendravimą perėmė ir jaunesni žaidėjai, supratę to svarbą. Tikriausiai tai, kad esame kaip vienas kumštis tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, mus ir vienija bei stiprina. Manyčiau, kad mūsų klubas visoje Lietuvos rankinio lygoje yra artimiausiai bendraujantis ir apskritai daugiausiai bendraujantis tarpusavyje. Tai labai svarbu.

Ar tai ir yra kapitono darbas – vienyti komandą? Ką apskritai veikia komandos kapitonas?

Kiekvienas tas pareigas supranta skirtingai. Aš į tai žiūriu gal net per daug atsakingai. Aš visus žaidėjus vadinu vaikais, sūnumis, su kiekvienu kalbuosi. Jeigu ateina naujokas, stengiuosi kuo greičiau rasti bendrą kalbą, suprasti, kaip jam sekasi, kaip jis įsikūrė, kaip priima komanda, ar viskas gerai. Jeigu matau, kad jis būna vienas, stengiuosi įtraukti į komandos būrį, kad jis jaustųsi komandos dalimi.

Kapitonas yra tarsi tarpininkas tarp komandos žaidėjų ir trenerių. Prieš rungtynes visuomet turiu pasakyti kokią nors kalbą, nesvarbu, kokio lygio rungtynes žaidžiame. Kartais išvakarėse reikia pagalvoti, kad neimčiau kartotis, nesakyčiau to, ką kalbėjau savaitę prieš tai. Kaskart rungtynės skirtingos, skirtingi varžovai, tad ir kalba būna nevienoda. Bet visada primenu, kad privalome eiti iki galo, padaryti viską, ką galime, nesusitraumuoti.

Kalbinami žurnalistų, dragūniečiai ne kartą yra minėję, kad atmosfera komandoje yra kaip šeimoje. Iš kur visa tai kyla, kai žmonės keičiasi ir visi yra tokie skirtingi?

Pasikalbame su kitų komandų žaidėjais, net kituose miestuose šnekama, kad „Dragūnas“ yra labai darni komanda. Taip išeina natūraliai. Senieji žaidėjai, liekantys komandoje, rodo pavyzdį jauniesiems, perduodame patirtį ir komandos tradicijas. Tai geras kolektyvas, kuriame gera, linksma būti. Prisideda ir tai, kad klubo treneriai Rasa ir Artūras Juškėnai yra šeima. Jie gyvena rankiniu ir iš savo šeimos atsineša tas vertybes į komandą. Iš tokių detalių ir susideda viskas.

Žinoma, mūsų trenerį jau visi žino kaip labai emocionalų ir mėgstantį šaukti. Iš pradžių naujokus gal tai kiek išgąsdina, bet prie to greitai įprantama ir įtampos nebūna. Manau, kad mūsų treneris yra aukščiausios klasės, vien tik geri žodžiai kalbant apie jį. Daugiau nei pusė „Dragūno“ nuopelnų yra trenerio, be jo pastangų ir to paties rėkimo tikrai tiek nebūtų, – šypsosi.

Klubo dalimi esi jau dešimt metų. Ar nebuvo kilę minčių veikti ką nors kita, palikti rankinį?

Manau, kad kiekvienam sportininkui kasmet kyla panašių minčių, yra periodai, kai pavargai, viską skauda, norisi poilsio, bet jo nėra. Tačiau tas kelias savaites pakenti dantis sukandęs, pralauži ledus ir vėl įsijungi į ritmą.

Greta rankinio turiu darbą, dirbu ergoterapeutu Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje. Ergoterapija yra plati sritis, kuri padeda žmonėms gyventi visavertį, savarankišką gyvenimą, grįžti į darbą nepaisant patirtų traumų ar negalių. Kai buvo laikas rinktis specialybę, ergoterapija buvo nauja specialybė Klaipėdos universitete. Pasitaręs su tėvais, nusprendžiau pabandyti įstoti, baigiau mokslus ir dabar dirbu. Tenka derinti darbą su rankiniu, dėl to negaliu dalyvauti rytinėse komandos treniruotėse. Tačiau darbo kolektyvas yra draugiškas, turiu labai šaunią vadovę, kuri supranta, kad esu sportininkas ir turiu įsipareigojimų komandai.

Lietuvoje išgyventi tik žaidžiant rankinį yra labai sudėtinga. Kas turėtų keistis, kad rankinis taptų profesionalia sporto šaka, iš kurios sportininkas galėtų pragyventi?

Pirmiausia reikia rėmėjų, kurių požiūris į rankinį pasikeistų. Norėtųsi, kad rėmėjai atkreiptų dėmesį į Klaipėdos rankinio mokyklą, kurios rezultatai yra labai geri. Sunku pasakyti, ko trūksta. Atrodo, viską darome, ką reikia, bet neprisibeldžiame į rėmėjų duris, kurie padėtų rankininkams susitelkti tik į sportą.

Profesionalus sportas savaime yra darbas – treniruotės du kartus per dieną, individualios treniruotės sporto klube. Tai užima daug laiko. Laisvo laiko sezono metu beveik nelieka – darbas, treniruotės vakare, savaitgaliais rungtynės. Laisvas dažniausiai būna tik sekmadienis, bet tada jau nebesinori nieko aktyvaus daryti, tik pailsėti.

Nemažai buvusių „Dragūno“ žaidėjų tęsia karjerą užsienyje ir stabiliai, sėkmingai rungtyniauja, turbūt matomiausias yra Prancūzijoje įsikūręs Jonas Truchanovičius. Kokios mintys apima matant buvusių komandos draugų sėkmę?

Kartais liūdna, kad jų nebėra su mumis, bet kartu labai džiaugiuosi, kad skina laurus ir siekia savo tikslų kitur. Mes su visais buvusiais komandos draugais bendraujame, turime bendrą pokalbių grupę „Facebook“ tinkle. Matome vieni kitus, jie mus palaiko, dalinasi patarimais, kartais ir pasišaipome vieni iš kitų. Ryšys nėra nutrūkęs, žinoma, nėra toks, kaip bendravimas gyvai, tačiau palaikome kontaktą su visais. Jie yra nutolę tik atstumu, tačiau stebi, kaip mums sekasi.

Klaipėdos trylikamečiai rankininkai šiemet tapo Lietuvos čempionais. Ar galima sakyti, kad Klaipėdoje jau yra nauja rankininkų karta, kurią įkvėpė „Dragūno“ pergalės?

Labai džiaugiuosi, kad mūsų trylikamečiai jau skina tokius rezultatus. Tai labai smagu ir sveikintina. Jie dar jauni ir turi laiko tobulėti, suprasti, ko jie nori. Reikia, kad jie pamiltų šią sporto šaką, bet viskas jiems priešaky. Žinoma, jeigu „Dragūnas“ nepasiektų tokių pergalių, tai galbūt ir rankinio aikštelėse sportuojančio jaunimo būtų mažiau. Labai norisi, kad kuo daugiau vaikų sužinotų apie rankinį, rinktųsi šią sporto šaką ir sportuotų.

Norisi pasidžiaugti ir sirgaliais, kurie ateina į kiekvienas rungtynes ir palaiko. Apima labai geras jausmas, kai žiūrovai ploja, šaukia, žiūri į mus kitokiomis, laimingomis akimis. Noriu tiems žmonėms pasakyti, kad kovojame norėdami jus nudžiuginti, stengiamės žaisti akiai gražų rankinį tik dėl jūsų, tad ir toliau ateikite į mūsų rungtynes ir palaikykite mus. Stengsimės ir kitą sezoną parodyti geriausia, ką sugebame.