A. Juškėno interviu portalui „Handball-world“

Spalio pradžioje vienas žymiausių rankinio naujienų portalų Europoje handball-world.com skyrė daug dėmesio Lietuvos rankiniui. Portale anglų kalba buvo publikuota keletas interviu su Lietuvos rankinio asmenybėmis, vienas pašnekovų buvo ir „Dragūno“ bei nacionalinės rinktinės treneris Artūras Juškėnas.

Kad interviu pasiektų didesnę Lietuvos rankinio gerbėjų auditoriją, pateikiame jo vertimą.

 ***

„Išnaudojame ir sudėtingas aplinkybes“ – interviu su Artūru Juškėnu

Eva Wortmann, www.handball-world.com

Pastarųjų metų Lietuvos čempionai rekordininkai Klaipėdos „Dragūnas“ yra jauna komanda keliomis prasmėmis. Klubas buvo įkurtas, kai sena rankinio komanda Klaipėdoje, mieste prie Baltijos jūros, Rusijos srities Kaliningrado šiaurėje, sužlugo sugriuvus Sovietų Sąjungai. Kai klubui grėsė būti uždarytam, komandos vadybininkas ir vyrų komandos treneris Artūras Juškėnas – klubo siela, užaugęs su rankiniu, žaidęs senajame klube – sureagavo į padėtį. Jis įkūrė „Dragūną“ ir perėmė senojo klubo licenciją, kad rankinio tradicijos Klaipėdoje būtų tęsiamos. Be pareigų „Dragūno“ komandoje, A. Juškėnas pastaruosius dvejus metus taip pat yra ir nacionalinės vyrų rinktinės treneris.

Artūrai, jūs sukūrėte „Dragūną“ nuo nulio, esate ir komandos vadybininkas, ir vyrų komandos treneris. Ar tai Lietuvos rankinio aukščiausioje lygoje yra įprasta?

Taip, tai įprasta. Lietuvoje rankinis nėra žaidžiamas profesionaliai, net geriausiose šalies komandose. Mes žaidžiame jį mėgėjiškai, nepaisant to, kad geriausios komandos, kaip mes, žaidžia ir tarptautinėse varžybose.

Kaip jūs gavote tokias pareigas?

Senajame Klaipėdos rankinio klube dirbti treneriu pradėjau kai buvau vos 19 metų. Mes turime labai atsidavusių žaidėjų, bet nė vienas iš jų nėra profesionalas. Taigi, kai kūrėme naują klubą, dirbau kartu su komandos gydytoju, savo žmona, kuri taip pat yra trenerė, ir kitais patyrusiais treneriais, kad naujai komandai padėtume tvirtą pagrindą.

Jūsų vyrų komandai paskutinius keletą metų labai gerai sekasi: paskutinius šešerius metus tapote šalies čempionais, taip pat su labai jauna komanda žaidžiate Baltijos lygoje. Kaip motyvuojate jaunus talentus prisijungti prie savo komandos?

Bendradarbiaujame su universitetu ir gimnazija, kuriuose mūsų žaidėjai gali mokytis ir gauti pakankamai laiko treniruotėms. Lietuvoje rankinis daugiausia žaidžiamas mažuose miestuose ir miesteliuose, taigi talentingiems žaidėjams tai – gera galimybė mokytis mokykloje, kurioje jie gali skirti vienodai dėmesio ir sportui, ir mokslams. Tai mūsų klubą daro patrauklų jauniems žaidėjams.

Taigi dabar jūsų tikslas yra ieškoti jaunų talentų ir juos ruošti žaidimui suaugusiųjų komandose. Kai jaunimas patobulėja, kaip išvengiate jų išvykimo į didesnius klubus?

Mes to išvengti negalime. Tai – natūralus procesas ir su tuo susiduriame kiekvienais metais. Turime talentų ir kuo geresni jie yra, tuo greičiau jie palieka komandą. Mums, nors ir gaila matyti juos išvykstančius, tai suprantama. Šiuo metu Lietuvos rankininkai negali rimtai varžytis tarptautiniu lygiu, todėl mums svarbu dirbti su šalies federacija ir tarptautinėmis institucijomis, kad pagerintume mūsų treniruočių ir žaidimo kokybę. Žinoma, kasmet iš naujo formuoti komandą yra sunku, bet su tuo turime susitaikyti.

Ar rankinis Lietuvoje matomas? Surasti komandai rėmėjų ar gauti paramos iš organizacijų turbūt yra svarbi jūsų darbo užduotis?

Rankinis negauna daug Lietuvos visuomenės dėmesio, nepaisant to, kad praeityje būta reikšmingų tarptautinių pasiekimų. Sportas, kuriuo visi domisi ir kuris gauna didžiausią paramą tiek iš valstybės, tiek iš privačių rėmėjų, yra krepšinis. Stengiamės populiarinti savo sportą per žiniasklaidą, socialinius tinklus, internetą, bet įtikinti visuomenę atkreipti dėmesį į rankinį yra sunki užduotis. Pavyzdžiui, paskutinėms rungtynėms socialiniais tinklais išsiuntėme kvietimus šimtams žmonių, bet varžybas stebėjo tik 125 žiūrovai. Tai nėra toks palaikymas mūsų žaidėjams, kokio tikimės sulaukti.

Kaip bėgant metams Klaipėdoje keitėsi vietos verslo ir rankinio bendruomenės santykiai?

Sovietų Sąjungos laikais padėtis buvo palyginus stabili ir vietos klubas buvo remiamas Klaipėdoje veikusios stambios mėsos perdirbimo įmonės. Klubas vadinosi tos įmonės vardu ir buvo siejami su rėmėjais kelias dešimtis metų. Po šalies pasitraukimo iš Sovietų Sąjungos įmonė nutraukė veiklą ir nuo tol buvo sunku surasti didesnių rėmėjų. Mes gauname finansavimą iš Klaipėdos miesto, dirbame su sporto mokykla ir universitetu, tačiau kai reikia megzti kontaktus su verslu, liekame vieni. Būtų nuostabu, jei kartu su finansine parama miesto taryba padėtų mums užmegzti ryšius su miesto verslo lyderiais.

Atrodo, kad „Dragūno“ pagrindas yra šeima – treneriais dirbate jūs ir jūsų žmona. Ar šiame klube dirbote visą gyvenimą?

Savo žaidėjo karjerą baigiau anksti, pradėjau dirbti treneriu būdamas 19 metų. Kai senasis klubas suiro, mes perėmėme jų licenciją ir žaidėme naujame klube. Tada žaidžiau vyrų komandoje ir taip pat dirbau treneriu. Komandoje turėjome daug jaunų vaikinų ir pirmaisiais metais kovojome pirmoje lygoje. Kai mūsų žaidėjai tapo vyresni ir įgavo daugiau patirties, patekome į aukščiausią lygą. Nuo 2012 iki 2013 metų dirbau užsienyje, Zaporožėje, bet grįžau į Lietuvą dėl Ukrainoje kilusio karo. Nuo tada mes dirbame kartu su Lietuvos rankinio federacija ir ugdome talentus Klaipėdoje.

Daug talentingų lietuvių išvyksta į užsienį siekti profesionalų karjeros. Kaip vertinate Lietuvos rankinio lygį? Ką būtų galima padaryti, kad talentai liktų savo šalyje ir kiltų bendras žaidimo lygis?

Žvelgiant į didesnes šalis, mūsų lygis yra panašus į kai kurių šalių trečiąsias lygas, priklauso nuo to, su kokia šalimi lyginsime. Geriausios Lietuvos komandos, taip pat ir „Dragūnas“, žaidžia Baltijos lygoje. Jos lygis yra šiek tiek aukštesnis ir įvairesnis, nes dalyvauja kelių šalių komandos. Norėdami pakelti Lietuvos rankinio lygį, susiduriame su vienu pagrindiniu rūpesčiu – mums reikia pagerinti treniravimo kokybę. Dauguma šiuo metu dirbančių rankinio trenerių yra įsitvirtinę rankinio klubuose, mokyklose, ir užsitikrina, kad gautų didelę klubų turimo biudžeto dalį. Jie tai pasiekia vienu metu būdami savo klubų vadybininkais ir treneriais, taigi, jie yra tie, kurie sprendžia, kaip išleidžiami pinigai. Dėl to geresniems treneriams yra labai sunku turėti stimulą prisidėti treniruojant ir įdarbinant jaunus trenerius ar tobulinant dabartinių trenerių darbą. Tai yra sistema, kurią reikia pakeisti, jei norime turėti galimybę patobulinti Lietuvos rankinį.

Kokia yra jūsų komandos struktūra ir kaip tvarkotės, kai kasmet į stipresnius klubus išvyksta geriausi žaidėjai?

Vyrų komandos žaidėjų amžiaus vidurkis yra 18-19 metų, jie mokosi mokykloje ar universitete. Mes dirbame, kad lavintume jų įgūdžius. Žinoma, visuomet stebime mažesnius šalies klubus ir kviečiame talentingus jų žaidėjus prisijungti prie mūsų. Kai tie žaidėjai pasiekia lygį, kai gali išvykti žaisti į užsienį, mes negalime jų stabdyti. Dėl to su žaidėjais esame pasirašę kontraktus, kuriuose numatyta, kad, žaidėjams išvykus, gauname kompensaciją. Mes manome, kad tai yra teisinga, – kad žaidėjai pasiektų tokį lygį, treniruoti juos reikia keletą metų, tad jiems išvykstant į turtingesnius klubus, mes gauname bent šiek tiek pinigų.